Pirmą kartą vaisių špalerių kūrimo meną aprašė 1684 m. tėvas Legendras, vienuolis iš Henonvilio vienuolyno netoli Paryžiaus. Jis pastebėjo, kad prie vienuolyno sienų sienų špalerių pavidalu auginamų medžių žiedai yra mažiau jautrūs pavasario šalnoms, nes sienos veikia kaip šilumos akumuliatorius. Tuo pačiu metu karaliaus Liudviko XIV sodininkai pristatė špalerių vaismedžių auginimo praktiką naujai besiformuojančiame vaisių ir daržovių sode Versalyje. Dėl plokščių medžių lajų, ištemptų palei specialiai pastatytas sodo sienas, nokstančius vaisius geriau apšviesdavo saulės šviesa, atsispindėjusi ir nuo sienos. Tai leido gauti aukštos kokybės vaisių karališkajam stalui, o tai nebuvo lengva šiaurės Prancūzijos jūriniame klimate, kai metai buvo gana vėsūs ir lietingi. Laikui bėgant plokščių formų vaismedžių auginimas išpopuliarėjo ir daugelyje mažų Prancūzijos miestelių bei kaimų. Iš ten pateko į Angliją ir kitus Europos regionus, žinomus dėl vaismedžių auginimo, pavyzdžiui, į Pietų Tirolį, taip pat į Ameriką. Šiandien šis truputį primirštas sodininkystės menas pradeda atgimti. Supaprastintos formos vaisių špalerius galima rasti kai kuriuose dideliuose soduose, pvz. Pietų Tirolyje. Šis auginimo būdas ypač naudingas ekologinėje vaisininkystėje, kuri dabar pradeda vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Špalerių pavidalu auginamais vaismedžiais taip pat galima pasigrožėti žymiausiuose ir garsiausiuose soduose – Versalyje, Klodo Monė soduose Giverny mieste Prancūzijoje ir Amerikoje Mount Vernon soduose – buvusiame Džordžo Vašingtono dvare.

Špaleriniai vaismedžiai sode: